15/08/2018
Dar kartą norėjau pasidalinti vienu iš didžiausių laimėjimų šią vasarą. Niekada netikėjau, jog sugebėsiu parašyti straipsnį dizaino tema, o ypač, kad jį publikuos. Ačiū Nemuno komandai už pagalbą, o ypač Egle Petreikiene už investuotą laiką ir žinias :) Kas dar nespėjo įsigyti, paskubėkit!
1000
Tūkstantąjį „Nemuno“ numerį tradiciškai pradeda žurnalo vyr. redaktorės Erikos Drungytės kvadratas (Erika Drungyte). Skaičiai dėkingi įvairių numerologinių interpretacijų mėgėjams, tačiau, kaip bepažvelgsi, tūkstantis – tikrai nemažai. Svarbiausia, jog „Nemunas“ per tą tūkstantį sugebėjo nepasenti. Kad ir kaip rūpėtų ateitis, šis skaičius verčia atsigręžti į praeitį, o geriausiai tai sekasi fotomenininkui Antanui Sutkui (Antanas Sutkus), pokalbyje su rašytoju Valentinu Sventicku pasakojančiam apie pasaulį, kurio nebeišvysime šiandieną. Fotomenininko atrastą laiką sutiksite dar niekur neskelbtose fotografijose, užfiksavusiose pokario Vilniaus šiokiadienius. Iš dalies praeičiai skirta ir pirmą kartą lietuvių kalba (vertė Valdas Jencius) skelbiama Milano Kunderos esė „Centrinės Europos tragedija“. Nors įvykiai, apie kuriuos rašytojas kalba, priklauso kitam amžiui, tačiau, iš šiandienos pozicijų žiūrint, akivaizdu – net ir kraujas ne visada pamoko. Iš literatūros istorijos žinome, jog prarastą laiką geriausiai sugrąžina tekstas, bet kas būna, kai šis nesileidžia parašomas? Skelbiamame aštuonių garsių rašytojų pasisakymus apie NErašymą ir skausmą, ištinkantį, kai žodžiai nebepaklūsta. Laimei, „Nemuno“ autorių panašios krizės nekamavo, tad grožinės literatūros mėgėjai šįkart ras Annos Halberstadt (Anna Halberstadt) – Vilniuje gimusios ir užaugusios, vėliau JAV dirbusios profesionalia psichologe – eilėraščių vertimus. Taip pat ištrauką iš Violetos Šoblinskaitės Aleksos (Violeta Šoblinskaite rašomo romano „Išpažintis“ ir šmaikščias latvių prozininko Mario Bėrzinio trumpąsias noveles apie Gūtenmorgeną, mistišką veikėją vokišku vardu, kuris lietuviškai būtų tiesiog Labasrytas. Saulius Keturakis straipsnyje „Fantomas, masinės literatūros genijus“ pasakoja epizodą iš literatūros istorijos, kai dviem prancūzų žurnalistams netgi labai rašėsi – jie trejus metus kas mėnesį sukurdavo po romaną. Ir šoje vietoje Karolis Strautniekas papildo gausias pasaulinio garso Fantomaso dailininkų gretas. Tačiau, kaip tekste „Patenkinti realybės troškulį“ atskleidžia Marija Ciruleva, šiandien reikia visai kitokios literatūros – ne fikcijos, o maksimaliai tikroviškos. Žinia, su vakarietiška tikrovės ir unikalumo manija šiandien sėkmingai konkuruoja Kinijos kultūra, kurioje kopija ar falsifikatas istoriškai susiję su maištu prieš sistemą. Tai, jog įvairūs Vakaruose garsių prekės ženklų kiniški padirbiniai nėra vien tik nešvaraus verslo reikalai, straipsnyje „Kopijavimo kultūra šiuolaikinėje Kinijoje“ parodo Ugnė Petravičiūtė, kuriai talkina Tomas Kos, kopijuojantis Moną Lee. Su oficialiąja kultūra visada kirtosi ir lietuviškojo turgaus kultūra, apie kurią straipsnyje „Turgūs Lietuvos miestuose ir miesteliuose tarpukariu“ išsamiai pasakoja Aistė Lazauskienė. Į maištą prieš meno tradiciją taip pat kyla ispanų kūrėjas Lino Lago, tapantis ne ant švarios drobės, bet ant savo paties darytų klasikinių paveikslų kopijų. Pokalbyje su Egle Petreikiene „Lino Lago: suklastota teorija apie grožį“ jis šlamštu paskelbia net Theodorą Adorno. Tai, jog meno kūriniai netenka savo sakralaus statuso, matyti ir iš Corinnos Nicole’ės (Corinna Nicole - Visual Artist) straipsnio „Menininkai vandalai – naujojo meno kūrėjai“. Sekantys Lietuvos muzikos pasaulio kronikas turėtų nepraleisti Alfredo Kukaičio (Alfredas Kukaitis) apybraižos „Fortepijonų daktaras“ apie Motiejų Bazarą (Motiejus Bazaras), talentingą pianistą bei fortepijonų derintoją. Silvija Butkutė tekste „Akio Kaurismäkio beieškant, arba (ne)vykęs pasivaikščiojimas po Helsinkį“ atskleidžia Suomijos kino užkulisius, o Saule Igaryte straipsnyje „Tvarus dizainas: linija, virstanti žiedu“ kalba apie neišvengiamybę kurti tokius daiktus, kurie galėtų arba keistis pagal poreikius, arba, tapę nebereikalingais, išnykti be žalos gamtai. Liepos mėnesio „Nemuno“ numeris baigiamas apibendrinančiu Arūno Kavaliausko (Arunas Kavaliauskas) Stebėtojo žvilgsniu. Jis šįkart atranda neįtikėtiną dalyką – pasaulis, žiūrint iš viršaus, neturi perspektyvos ir yra dvimatis. Kaip šį atradimą panaudoti kasdienybėje – tesprendžia kiekvienas sau pats.
***
Viršelyje: Antanas Sutkus
Foto: Tomas Petreikis
Dizainas: Darius Petreikis
