13/03/2023
Su KOVO 11-ąja!!!
POKALBIAI su TĖVU
V. V. L.: Procesai Lietuvoje (o gal ir visame pasaulyje) vyksta bangomis, tarsi švytuoklės principu – atgimimas, paskui stabtelėjimas, poilsis, nusivylimas, gal net šiek tiek išsigimimo, o tada vėl judama į priekį, kyla noras atgimti, sukurti ką nors nauja.
V. L.: Vyksta procesas, kuriame gimsta visuomenė. Pilietinė, kultūrinė, tapatybinė visuomenė. Nėra taip, kad ateis nauja valdžia, pykšt pokšt – ir yra! Čia lėtai darosi. Jeigu darosi iš iniciatyvų, supratimo, jeigu vietinėse bendruomenėse gimsta šviesuomenės pradas, tai jau atgimimas. Čia būtų atgimimas, kuriam tik, duok Dieve, vilties. Kaip tik tokiu būdu pasireiškia apie ką kalbu – tauta vis tiek nori išlikti. Labai keista tauta. Jos išlikimo kova tęsiasi tūkstančius metų be jokios aiškios programos.
V. V. L.: Tikėkime, kad toji giluminė laisvės programa "be aiškios programos" bus vykdoma ir toliau. Kaip manai, koks genetinis kodas lemia, kad vis dar esame?
V. L.: Keliautojas Vulfstanas IX a. atvykęs į aisčių kraštą labai gražiai parašė, kad čia labai daug (mažų?) kalnų, tačiau ant kiekvieno kalno – pilis, o kiekvienoj pily – karalius. Nuostabus kraštas, ar ne? Bet brangus širdžiai, ir Vaižgantas tai labai tiksliai jautė: jeigu yra kalva, tai lietuvis būtinai nori ant jos užlipti ir iš ten apsidairyti. Tai giluminiai dalykai. Jie ir yra mūsų tapatybė. Romėnai sakydavo: genius loci – vietos genijus, vietos dvasia. Jinai mus sukūrė. Tie, kurie čion, į tokią keistą vietą Europoje, po ledynų atėjo – jų neišblaškė joks tautų kraustymasis.
V. V. L.: Tad kokia gi ta mūsų gentis, kadaise įsikūrusi prie Nemuno ir Neries?
V. L.: Lietuviai yra tie, kurie tiki, kad ši žemė prie Neries, Nemuno ir Baltijos gali būti graži ir teisinga. Ji nepasmerkta, tikrai nepasmerkta per amžius likti svetimų arba savų nenaudėlių grobiu ir eiti iš rankų į rankas. Tai ne sykį įrodyta, net brolių krauju aplaistyta. Todėl ir kitų tautų broliai, kurie tuo tiki ir padeda Lietuvai išlikti, yra Lietuvos broliai. Dažniau kalbėkim apie brolystę, ne apie parsidavėlius, kurių visur, pirmiausia tarp lietuvių, nė kiek netrūksta.
Kas yra tie senovinėse karo dainose apdainuotieji „Lietuvos broliai“, kurie net į Rygą jojo kokių nors švedų kulti, atmušti, lauk pavaryti? Jie tikri Lietuvos broliai ir sesės, kaip ir mūsų savanoriai, partizanai, Sąjūdžio žaliaraiščiai ir Sausio 13-osios narsuoliai kovotojai, vis apgindavę, kad dar būtų, kad vėl prisikeltų, kad visada būtų Lietuva.
(Sauliaus Žiūros nuotrauka - fotografijų parodoje "NE VISI. KARO PABĖGĖLIŲ PORTRETAI")
