31/07/2026
XIX amžiaus lietuviai prie Minijos prūsų teisėjo Ernsto Vicherto akimis
2026 m. Klaipėdos rajono savivaldybė parėmė krašto kultūros ir meno kūrėjus bei jų idėjas
EGLĖS leidyklos vadovui, Lietuvos rašytojų sąjungos nariui Antanui Stanevičiui atitekusi stipendija skiriama iki šiol Lietuvos skaitytojams mažai žinomų vokiečių rašytojo Ernsto Vicherto (1831–1902, Įsrutis–Berlynas) kūrinių vertimui į lietuvių kalbą. Leidinį planuojama išleisti 2027 metais.
XIX a. antrojoje pusėje parašytų E. Vicherto kūrinių leidybos patirtis („Lietuviški pasakojimai“, Klaipėda: Eglė, 2025) rodo, kad tai plačios apimties kūrybinis-koordinacinis darbas, kuris greta vertimo apima ir kraštotyros bei istorinio konteksto tyrimus, muziejininkų ir kitų specialistų konsultacijas, išsamų redagavimą, vaizdinį apipavidalinimą ir galiausiai rezultatų pristatymą visuomenei. Vertėja iš vokiečių kalbos Ieva Perednienė baigia versti pirmąjį iš numatomų publikuoti keturių E. Vicherto pasakojimų. Užbėgdami skaitytojui už akių čia jį ir pristatysime, o likusius tik trumpai paminėsime.
„Paskelbtas mirusiu“ (vok. Für tod erklärt) – tai vienas pirmųjų ir ilgiausių Ernsto Vicherto trumposios prozos kūrinių apie Mažąją Lietuvą. Parašytas jis 1867 metais, kol 1860–1863 metais Priekulės apylinkėse praktikavusio teisėjo gyvenimo ir darbo įspūdžiai dar nebuvo išblėsę. Anot autoriaus, veiksmo vietai jis parinkęs dvi priešingybes – ant Minijos kranto įsikūrusį bažnytkaimį ir anapus marių Kuršių nerijoje esantį žvejų kaimelį. Vis dėlto panašu, kad tai – ne konkrečios gyvenvietės, o geografinė mozaika, sudėliota iš atskirų autoriaus vaizduotę sužadinusių regiono vietovių. Tai galėjo, pavyzdžiui, būti tapybiškas Mingės kaimelis, kuriame, kaip rašoma tekste, sodybų slenksčius skalauja upė, o pro pat namų duris veda takas, kuriuo eina žvejai, prieš srovę lynu į turgų tempiantys žuvų prikrautas valtis. Kita vertus, pasakojime pabrėžiama, kad žuvų turgus vos už mylios nuo kaimelio, o pati gyvenvietė nemaža, su bažnyčia ir karčema. Taigi, galima įsivaizduoti tiek Priekulę su iki šiolei neišlikusia senąja evangelikų liuteronių bažnyčia, tiek Dreverną su netoliese įsikūrusiu istoriniu žuvų turgumi. Tame kaime gyvena gražuolė Anikė – kukli lietuvaitė, dėl kurios rankos varžosi ne tik vokiečių smuklininko sūnus Konradas, bet ir kuršininkas Pėteris, kurio trobelę anapus marių pusto slenkančių kopų smėlis – gal tai užpustytas ir legendomis apipintas Karvaičių kaimas, kuriame gimė Liudvikas Rėza, savo kūryba žavėjęs patį pasakojimų autorių? Šioje idiliškoje aplinkoje nagrinėjama ir šiandien aktuali teisės ir moralės problema – ką daryti artimiesiems, kai į jūrą išplaukęs (...ar į karą išėjęs) žmogus – sutuoktinis, tėvas, turto savininkas – namo nebegrįžta ilgesnį laiką. Paskelbti jį mirusiu ir gyventi lyg niekur nieko ar laukti nežinioje, tikintis stebuklo? Aklai taikyti galiojančias teisės normas, nusižengti bažnyčios postulatams ar ieškoti žmogiškesnio sprendimo? Deja, šio pasakojimo veikėjams likimas nėra palankus... Pasakojime taip pat nušviečiami nerijos bei pamario gyventojų santykiai, vaizduojami vestuvių papročiai, gausiai vartojama žvejybos ir kita su jūra susijusi terminija.
Pasakojimuose „Ėvė“ (Ewe, 1879) „Sklypas“ (Das Grundstück, 1891) ir „Brakonierius“ (Wilddieb, 1891) įžvelgiama ir kitokių problemų – tai nesutarimai dėl nuosavybės ir tautinis nepakantumas bei nusižengimas medžioklę draudžiantiems įstatymams, jau nekalbant apie klastą ir neištikimybę. Vis dėlto materialinių ir dvasinių aistrų draskomi veikėjai skaitytoją ne tik stebina – vietomis jie tokie artimi ir pažįstami, prisirišę prie savo žemės bei tradicijų. Skaitant, regis, prieš akis vėl atgyja lietuvininkams ir kuršininkams būdinga buitis ir padargai, drabužiai ir papročiai. Taigi E. Vicherto kūrybą jau spėję pamėgti skaitytojai būsimame leidinyje vėl turės progą susitikti su senaisiais Mažosios Lietuvos gyventojais ir kartu keliauti netikėtais jų likimo vingiais.
