28/05/2026
Ar tu dirbi mylimą darbą? 💭
Neseniai skaičiau tyrimą, kuriame rašoma, kad mylimą darbą dirba itin maža dalis žmonių. Labai daug žmonių dirba, nes reikia. Slegia įsipareigojimai, stabilumo jausmas. Suaugę nieko nekeičia dėl vaikų, paskolų, tėvų, dėl baimės pradėti nuo nulio.
Man atrodo, čia viena iš temų, kuri ir nelabai patogi, ir gal atsinešta iš sovietų... juk turi darbą, gauni atlyginimą ir džiaukis... Tik klausimas, kuo? Kai sukiesi kaip pelė rate. 🐭
Juk daug kas gyvena savaitgalių ir atostogų laukimu, o pirmadieniai - viena iš nelaukiamiausių dienų. 😵💫 Blogiausia, kad taip įprantama ir kitokių galimybių nebematoma.
Kodėl dažnu atveju po motinystės atostogų mamos nebegrįžta į ankstesnį samdomą darbą? Nes jaučia, kad dažnai jų vis tiek niekas nelaukia. O tai galimas taškas pradėti savo karjerą nuo pradžių.
Ar ne taip yra mamos? 🤍
Tame etape pradedam galvoti apie darbą ant savęs. Ne dėl noro turėt savo verslą, dirbt 24/7 (juk ant savęs taip dažnai būna 😅) ir ne dėl to, kad čia dabar visi taip daro.
Ateina suvokimas, kad gali būti kitaip, kad galima susikurti sau darbo vietą ir daryti, kas neša džiaugsmą, tuo pat metu ir už tai atlygį gaunant. ✨
Ar įsivaizduoji kaip kyla žmogaus motyvacija tobulėti, žingeidumas, mąstymas, produktyvumas, kai žmogus dirba tai, ką myli? 🚀
Nesakau, kad visi dabar turi mesti samdomus darbus ir pradėti dirbti ant savęs.
Sakau, kad neturėtume galvoti nebeturį teisės dirbti darbą, kuris teikia džiaugsmą.
Jei po šio įrašo bent motyvavau tave apie tai susimąstyti, palik komentarą. Noriu žinoti. 💬
