Skersvėjai

29/03/2026

Laimė – tai mūsų pasirinkimas.

Paskutiniu metu rašau mažiau. Galbūt dėl to, kad noriu, jog mano įrašai būtų iš širdies, iš sielos gelmių. Noriu rašyti tada, kai jaučiu įkvėpimą arba kai į mano galvą ateina kokia nors įdomi mintis, kuria noriu su jumis pasidalinti.

Šiuolaikiniame pasaulyje galime rašyti net po kelis postus per dieną, tačiau nenoriu, kad tai būtų dirbtinės įžvalgos ar kažkieno sukurtas turinys. Noriu, kad tai būtų tikra.

Vakar į mano rankas papuolė knyga „Išdrįsk būti nemėgstamas“. Tai japoniškas vadovas, kaip išsivaduoti nuo savo baimių ir pasiekti tikrąją laimę. Nuo pirmos knygos eilutės supratau, kad ji tarsi apibendrina viską, kas vyko mano gyvenime.

Trumpai tariant, joje kalbama apie individualios psichologijos kryptį. Taip pat bandoma paneigti traumų svarbą gyvenime ir sakoma, kad kiekvienas žmogus turi teisę į laimę, tik nuo jo paties priklauso, ar jis pasirinks būti laimingu, ar ne.

Mano gyvenimo patirtis buvo labai įvairi, su daug kalniukų. Buvo daug pakilimų, bet taip pat ir labai daug kritimų. Ir net dabar, eidama pas psichologą, dažnai girdžiu tokias frazes, kad pokalbiai mano situacijai jau nebepadės. Kartais į mane žiūrima kaip į beviltišką atvejį, nes žmonės tiesiog neišneša visos mano istorijos ir išgyvenimų.

Dažnai manoma, kad mano atveju tik psichoterapija gali padėti atrasti laimę ir ramybę. Tačiau aš su tuo nesutinku.

Taip, mano gyvenime buvo daug traumuojančių įvykių – trys skyrybos, finansiniai sunkumai, atstūmimas. Bet nepaisant visko, aš visada rinkausi kilti ir būti laiminga.

Dabar aš auginu vaiką, kuriam jau beveik penkiolika metų, ir mes išgyvename paauglystės laikotarpį. Jam dažnai kyla įvairios sunkios mintys, jis ieško savo tiesos, nori suprasti, kaip veikia gyvenimas. Ir aš visada jam sakau, kad pasirinkimas būti laimingu ir gyventi gerai priklauso tik nuo mūsų pačių.

Anksčiau labai bijojau, kad galėjau jį traumuoti – savo skyrybomis, tuo, kad jis neauga su tėčiu, ar tuo, kad galbūt nedaviau jam tiek meilės, kiek reikėjo. Atrodė, kad tai gali turėti įtakos jo ateičiai ir gebėjimui gyventi pilnavertį gyvenimą.

Tačiau kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad traumų, baimių ir nemalonių situacijų gyvenime turime mes visi. Bet kaip su tuo gyventi – pasirenkame tik mes patys.

Mano išvada yra tokia: kuo daugiau išgyvenimų ir nusivylimų patiriame, tuo labiau išmokstame vertinti geras akimirkas ir tuo labiau galime jausti tikrą laimę.

O jeigu žmogui viskas gyvenime sekasi lengvai, galbūt jis net neišmoksta to vertinti ir pradeda ieškoti problemų ten, kur jų iš tikrųjų nėra. Tai, kas žmogui, išgyvenusiam daug, atrodo smulkmena, kitam gali atrodyti didžiulė problema.

Pavyzdžiui, kaip aš šiandien reaguoju į skyrybas – nebematau tame tragedijos. Žinau, kad gyvenimas po jų nesibaigia ir kad žmonės gali būti laimingi. Tuo tarpu kitiems tai vis dar atrodo kaip pasaulio pabaiga.

Tai tik mažas pavyzdys iš mano gyvenimo.

Šiandien yra labai graži diena, ir aš noriu palinkėti kiekvienam sustoti ir pagalvoti – kas man yra laimė? Kodėl ir kaip aš šiandien neleidžiu jai ateiti į savo gyvenimą?

Su šiluma,
Ana 🤍

26/03/2026

Tai įvyko! Kartu su SOVA Fotostudija išleidau savo pirmąjį podcasto „Skersvėjai“ epizodą.

Tai labai asmeniška pradžia – čia dalinuosi savo istorija. Apie skyrybas, apie lūžius, apie momentus, kai atrodo, kad viskas griūna… ir apie tai, kaip iš to gali gimti naujas gyvenimas.

„Skersvėjai“ – tai projektas moterims. Apie drąsą išeiti iš ten, kur nebėra gera. Apie vidinę stiprybę. Apie naują pradžią, net jei ji ateina per skausmą.

Esu tai išgyvenusi tris kartus. Ir šiandien galiu pasakyti – tai ne pabaiga.

Kviečiu pažiūrėti / paklausyti pirmą epizodą:

https://youtu.be/T0BH3nGPnUM?feature=shared

Jei bent viena moteris po šio pokalbio pasijus ne viena – vadinasi, tai turėjo prasmę 💛

Skyrybos — tai ne gėda, tai tavo kelio pradžia.Labas. Tai mano pirmasis vaizdo įrašas, ir aš esu čia tam, kad nutraukčiau tylą. Ilgą laiką gyvenau su jausmu,...

25/03/2026

Prieš kelias dienas kalbėjau su savo vadybininku, draugu ir žmogumi, kuris man padeda kurti „SKERSVĖJAI“ projektą, ir nuoširdžiai jam padėkojau už palaikymą, motyvaciją ir pagalbą, kurią jaučiu.

Tai, ką dabar darau, reikalauja labai daug drąsos. Tai yra labai skausminga tema ir kiekvieną kartą, kai apsinuoginu, jaučiuosi pažeidžiama. Ir apsinuoginimas šiuo atveju nėra apie kūną – tai apie tai, kad atidarau savo sielą, išlieju savo skausmą, dalinuosi patirtimi ir nebijau kalbėti apie tai be kaukių. Nebijau kalbėti apie sunkias akimirkas, apie skurdą, kurį teko išgyventi, apie sunkumus, su kuriais susiduriu kasdien ir, tikriausiai, dar susidursiu.

Šitą idėją nešiojausi daugiau nei metus. Vis galvojau pradėti, bet manyje visada gyveno tas nepasitikėjimo „tarakonas“, kuris graužė iš vidaus ir stabdė. Aš bijojau. Labiausiai dėl savo vaikų ir tėvų. Per gyvenimą jau esu juos įskaudinusi ne kartą, ir žinau, kad jiems nėra lengva matyti, kad jų dukra yra išsiskyrusi tris kartus. Ir aš labai nenorėjau jų skaudinti dar labiau, ypač suprasdama, kad šita tema sukels daug reakcijų, daug nuomonių ir kad visa tai vienaip ar kitaip pasieks ir juos.

Bet šiandien aš aiškiai matau viso to prasmę. Matau šito projekto misiją. Ir žinau, kad galiu padėti kitoms moterims atrasti jėgą gyventi ir atsikelti po gyvenimo smūgių.

Šiuo metu tas jausmas, kad galiu būti naudinga, yra stipresnis už baimę. Dėl to darau tai drąsiau.

Ir tiems, kurie galvoja, kad kalbėti apie tokius dalykus yra lengva ir kad kiekvienas gali – tikrai ne. Man prireikė daug metų, daug vidinės kovos ir drąsos tam, kad galėčiau tai daryti.

Esu labai dėkinga žmonėms, kurie šiuo laikotarpiu mane palaiko, kurie mato, kad čia yra ne skandalas, o kažkas daug giliau.

Tikiu, kad šis projektas išaugs į kažką didelio. Tikiu, kad galėsiu suburti bendruomenę, kuri taps palaikymu kiekvienai moteriai, kuri šiuo metu išgyvena krizę ir ieško išeities.

Ir labai svarbu – šis projektas nėra apie tai, kad parodyčiau, kokie buvo mano vyrai. Apie juos kaip apie asmenis aš išvis nenoriu kalbėti. Aš esu jiems dėkinga už savo vaikus, už patirtis, už pamokas, kurios mane augino, laužė, bet tuo pačiu ir vedė link manęs pačios.

Aš noriu kalbėti apie kitką – apie tai, kad moteris po skyrybų gali gyventi. Kad ji turi teisę į antrą gyvenimą, kuris labai dažnai būna laisvesnis, stipresnis ir laimingesnis nei santykiuose, kuriuose ji jaučiasi viena, nesuprasta ar nuvertinta.

Ir šiame projekte kalbėsime ne tik iš patirties, bet ir su specialistais, kurie padės suprasti, ką daryti, kai esi skyrybų kelyje arba jau po jų. Nes likti ten, kur tau bloga, kur tu nebegali būti savimi, yra tam tikras nusikaltimas prieš save ir net prieš savo vaikus.

Dar kartą esu labai dėkinga visiems, kurie palaiko. Jūs net neįsivaizduojat, kiek tai suteikia jėgų eiti toliau.

23/03/2026

10 metų dirbau vestuvių floriste ir dekoratore, kūriau gražų, estetišką turinį, kėliau nuotraukas, dariau reels, rašiau įrašus apie grožį, kūrybą, įkvėpimą ir visą laiką kažkur viduje buvo jausmas, kad kalbu pati su savimi, lyg tai, ką darau, yra gražu, bet niekam iš tikrųjų nereikalinga.

Prieš mėnesį pradėjau transliuoti apie skyrybas – ir, vaje, jackpot. Tiek heito, tiek palaikymo, tiek komentarų, tiek pasidalinimų. Reitingai kyla ne dienom o valandom. Tai gyva tema – skandalas ir tarsi dviejų pasaulių kova.

Šita tema dar labiau atvėrė mano akis ir tikiu, kad ilgainiui dar labiau pravalys mano aplinką, nes bus tokių, kurie neišneš.

Žmonėms nereikia grožio, žmonėms nereikia kaukių – jiems reikia tiesos, kad ir kokia ji būtų. Vieni su ja susitapatina, kiti ją neigia ir aršiai kovoja, bandydami įrodyti savo tiesą – tą, kurią transliuoja sofos komentatoriai, nematantys problemos mąsto, realybės, tokie kurie stengsis tave užčiaupti arba sakys “pati kalta”.

Tai dažniausiai bus moterys, kurios visą gyvenimą pragyveno režime „ir taip gerai“ arba „muša – reiškia myli“, ir jos niekada neatleis tau tavo laimės ir laisvės, nes galbūt ir pačios to norėtų, bet nesugebėjo.

Ir vyrai, kurių savivertė tokia žema, kad tik žemindami moterį gali ją padidinti – tokie, kurių manymu moters vieta yra prie viryklės ir ji turėtų daugiau tylėti, tokie, kurie jokiais būdais neleis jai augti, realizuotis, mokytis, nes neduok Dieve ji taps kaip ta „išsišaukėlė“.

Žmonėms reikia skandalų, apatinių skalbimo viešoje vietoje, nes kai mato, kad kitiems yra blogiau – jie tarsi pasijunta geriau. Jiems reikia svetimo skausmo, kad sumažintų savąjį.

Bet visos šios istorijos ne tam, ir aišku kiekvienas vis tiek pamatys čia tai, ką nori pamatyti.

Peršasi išvados - tik negatyvas gali auginti reitingus.

Klausimas tik – kodėl?

21/03/2026

Skersvėjai. Įžanga. Mano istorija ir misija.

Jau greitai….💨

Partneriai sova.lt_photo 🖤

20/03/2026

Mane vis dar stebina visuomenės požiūris, kad moteris, kuri vertina pinigus, yra kažkokia “NETOKIA”. Tai labai pasenęs įsitikinimas, kurį vis dar bandoma primesti.

Po mano paskutinio įrašo vienas vyras nusprendė „paaiškinti“, kad aš turbūt renkuosi vyrus tik pagal jų statusą. Kad mano nuotraukose – prabanga, laikrodžiai, „viršeliai“, ir esą dėl to mano gyvenime atsiranda tokie vyrai, kokių „nusipelniau“.

Pasakysiu atvirai. Kai man buvo 20, man visiškai nerūpėjo mano pirmojo vyro finansinė padėtis. Atrodė – „kaip nors“. Tik tas „kaip nors“ vėliau turėjo labai realią kainą. Buvo etapų, kai mano vaikams trūko elementarių dalykų, o kartais net maisto. Nes vaikų auginimas reikalauja atsakomybės ir tam tikrų išteklių. Ir tai yra patirtis, kuri keičia požiūrį iš esmės.

Todėl šiandien, rinkdamasi partnerį, aš labai aiškiai žinau, kas man svarbu. Man svarbu, ką vyras realiai gali sukurti ir duoti – ne tik sau, bet ir mūsų bendram gyvenimui, mano vaikams, mūsų ateičiai.

Gyvenimas kainuoja. Kainuoja sveikata, išsilavinimas, saugumas, patirtys, komfortas. Aš nenoriu, kad mano vaikai gyventų „minimumo“ ribose, nes aš jau žinau, ką tai reiškia. Ir taip - aš nenoriu mažinti nei jų, nei savo poreikių. Todėl taip – man finansai yra svarbūs. Ir aš tame nematau nieko gėdingo. Turėti pinigų reiškia turėti daugiau laisvės, pasirinkimo, ramybės. Tai galimybė pažinti pasaulį ir atverti naujus horizontus, kuriuos noriu, kad pamatytų mano vaikai.

Man nebus patrauklus vyras, kuris negali priimti mano ambicijų arba jų bijo, arba kuriam mano gyvenimo mastelis yra per didelis. Aš žinau, kiek galiu pati, kiek jau padariau ir kiek dar padarysiu, ir labai gerai žinau, ko noriu iš gyvenimo.

Man santykiai visada yra apie du dalykus: arba jūs augate kartu, arba neišvengiamai stabdote vienas kitą. Aš renkuosi augimą, tikrą, pilnavertišką augimą. Ir jau seniai išaugau iš to amžiaus, kai tikėjau, kad viskas išsispręs „kaip nors“.

O viršeliai, projektai, matomumas – tai nėra tuštybė ir jau seniai nėra mano gėda. Tai yra mano juodo, ambicingo darbo rezultatas, kurio niekas man nedavė. Mano drąsus kelias. Mano įdirbis ir tuo aš didžiuojuosi. 🤍

18/03/2026

“O kas, jeigu ji visgi išgyvens be manęs?
Kas, jeigu ji pasieks daugiau, nei aš kada nors galėjau jai duoti?
Kas, jeigu be manęs ji taps laiminga, stipri ir sėkminga?”

Šitas klausimas po skyrybų daugelį vyrų graužia iš vidaus. Neleidžia ramiai kvėpuoti. Nes skaudžiausia ne praradimas, skaudžiausia – suvokti, kad tu nebuvai jos ribos.

Todėl kai kurie vyrai bando stabdyti, slopinti, kontroliuoti.

Jie dovanoja dovanas – mašinas, telefonus, briliantus. Veda į restoranus, vežiojasi su savimi kaip atributą. Iš šalies tai atrodo kaip meilė. Bet dažnai tai ne apie tave. Tai apie juos- apie jų įvaizdį, ego, apie jų „žiūrėkit, ką aš galiu“.

Tai fasadas- blizgus, patrauklus, bet tuščias viduje.

Nes yra vienas dalykas, kurio jie nedaro – jie neinvestuoja į tave iš tikrųjų - į tavo augimą, į tavo protą, į tavo savirealizaciją. Jie nepirks tau kursų, nestums tavęs mokytis, nekurs tau galimybių. Kodėl? Nes bijo.

Bijo, kad vieną dieną tu užaugsi, tapsi stipresnė už jį ir tau jo nebereikės.

Ir yra dar vienas dalykas, apie kurį mažai kas kalba:
Visa tai, ką tau duoda iš išorės – jie vieną dieną gali ir atimti ir uždaryti tą „gražų gyvenimą“.

Bet to, ką jie investuoja į tave iš vidaus, atimti neįmanoma.

Ir štai tada, kai po skyrybų tu vis tiek pakyli – randi jėgų, motyvacijos, pradedi kurti save iš naujo – jiems tai tampa nepakeliama.

„Kaip ji sugebėjo be manęs?“

Ir tada prasideda kitas etapas. Bandymas tave sustabdyti. Jei negali per vaiką, per būstą ar kitus dalykus – jie eis ten, kur tau skaudžiausia. Ten, kur tavo stiprybė. Ten, kur tavo laimė.

Į tavo kelią, augimą, karjerą. Nes tai vieta, kuri pagaliau padarė tave savimi.

Ir būtent todėl tu negali sustoti.
Nes tavo augimas – ne jų grėsmė.
Tavo augimas – tavo laisvė… 🕊️

Jei ir tau teko patirti šiuos išgyvenimus- pasidalink. 💌

12/03/2026

Gimdyk tiek vaikų, kiek pati galėsi užauginti. 👇🏻

Tai skamba griežtai, bet tame yra daug gyvenimiškos tiesos. Gyvenimas ne visada klostosi taip, kaip planuojame. Santykiai gali keistis, žmonės gali išeiti ir kartais aplinkybės pasisuka visai kita kryptimi, nei tikėjomės.

Kai šeimoje atsiranda vaikų, atsakomybė tampa didžiulė. Ir jei gyvenimas pasisuktų taip, kad santykiai nutrūktų, labai dažnai vaikai lieka su mama. Tada būtent ji tampa tuo žmogumi, kuris kasdien rūpinasi jų gerove, jų saugumu, jų ateitimi.

Tai nereiškia gyventi nepasitikėjime ar bijoti kurti šeimą. Tai reiškia būti sąmoningai ir suprasti, kad už kiekvieną sprendimą gyvenime atsakomybę galiausiai nešame patys.

Vaikai yra didžiulė meilė, bet kartu ir didžiulė atsakomybė. Todėl svarbu galvoti ne tik apie gražias svajones, bet ir apie realybę – ar galėčiau pasirūpinti savo vaikais net tada, jei likčiau viena.

Kartais brandumas yra ne tik norėti daug, bet ir suprasti, kiek iš tikrųjų gali pakelti.